Endoekologija – žmogaus organizmo vidinės aplinkos švara
Endoekologija – mokslas, nagrinėjantis ir rengiantis metodus bei priemones, leidžiančias palaikyti organizmo vidinės aplinkos švarą ir tuo užtikrinti normalią visų organų bei audinių gyvybinę veiklą. Endoekologija – nauja mokslinės medicinos šaka, kuri siekia ne gydyti susirgimus, bet visų pirma rūpintis jų profilaktika, o tai
šiuolaikinėmis sąlygomis yra nepaprastai svarbu.
Telefonas +370 620 11909 El. paštas jeninaaa@gmail.com
Žmogus – neatsiejama gamtos dalis, todėl kiekviena mūsų organizmo ląstelė jautriai reaguoja į visus aplinkos pasikeitimus. Biocheminiai procesai, vykstantys ląstelėse, iš kurių sudaryta visa kas gyva mūsų planetoje, taip pat ir žmogus, susiformavo labai seniai, prieš milijonus metų. Ir visus tuos milijonus metų gyvojo pasaulio evoliucija vyko esant idealioms pirmykštės ekologinės švaros sąlygoms. Tačiau XX amžiuje techninis progresas neatpažįstamai pakeitė mūsų planetos veidą. Deja, daugelis mūsų gyvena toli nuo neliestų kampelių, apsupti įvairiausių cheminių medžiagų, toksinų, patenkančių į mūsų organizmą su maistu, vandeniu, oru, kuriuo mes kvėpuojame... Yra mokslinis toksinų apibrėžimas: „Bet kokia medžiaga, patekusi iš išorės arba susiformavusi organizme, kuri netikusiu laiku nereikalingu kiekiu atsirado netikusioje vietoje“.
Žmogus – neatsiejama gamtos dalis, todėl kiekviena mūsų organizmo ląstelė jautriai reaguoja į visus aplinkos pasikeitimus. Biocheminiai procesai, vykstantys ląstelėse, iš kurių sudaryta visa kas gyva mūsų planetoje, taip pat ir žmogus, susiformavo labai seniai, prieš milijonus metų. Ir visus tuos milijonus metų gyvojo pasaulio evoliucija vyko esant idealioms pirmykštės ekologinės švaros sąlygoms.Tačiau XX amžiuje techninis progresas neatpažįstamai pakeitė mūsų planetos veidą. Deja, daugelis mūsų gyvena toli nuo neliestų kampelių, apsupti įvairiausių cheminių medžiagų, toksinų, patenkančių į mūsų organizmą su maistu, vandeniu, oru, kuriuo mes kvėpuojame... Yra mokslinis toksinų apibrėžimas: „Bet kokia medžiaga, patekusi iš išorės arba susiformavusi organizme, kuri netikusiu laiku nereikalingu kiekiu atsirado netikusioje vietoje“.
Žinomas rusų mokslininkas Ilja Mečnikovas sukūrė senėjimo teoriją, kurią apibrėžė kaip ląsteles supančių audinių „užsiteršimą“: senstant nereikalingų medžiagų šalinimas iš ląsteles supančios erdvės atsilieka nuo jų patekimo į tą erdvę. Lina Štern atrado ląsteles supančių audinių barjerinę funkciją, o vėliau akademikas Vlailis Kaznačejevas išplėtojo šią mintį, iškėlęs jų muitinės funkcijos idėją. Šie atradimai ir kitos teorinės prielaidos leido sukurti endoekologijos pagrindus.
Korporacijos „Sibiro sveikata“ Mokslinio inovacinio centro mokslininkai (vadovaujami medicinos mokslų daktaro, Rusijos ekologijos akademijos akademiko Jurijaus Petrovičiaus Gičevo) aktyviai dalyvauja realizuojant mokslines idėjas apie vidinės erdvės švaros palaikymą (endoekologiją), panaudodami jas kuriamuose šiuolaikiniuose produktuose. Endoekologinės korekcijos priemonės ir endoekologinės korekcijos būdas, paremtas jo taikymu (ir realizuotas produkte „Švaros šaltiniai“), apsaugoti RF patentu (Nr. 2297843, 2004-10-19 išradimo prioritetas).
Adaptacinė medicina – iš amžių gūdumos
Žinoma, evoliucijos procese žmogus rasdavo ne tik vidinius išsisaugojimo išteklius, o ir panaudodavo įvairias gamtines medžiagas, turinčias adaptogeninių savybių. Yra žinoma, kad adaptogenai buvo plačiai naudojami Sibiro, Kinijos, Altajaus, Tibeto ir kitų Pietryčių Azijos šalių liaudies medicinoje. Jie minimi seniausiuose Tibeto ir Indijos medicinos traktatuose. Senovės gydytojų idėjos neprarado savo aktualumo ir šiuolaikiniame moksle – yra medicinos kryptis, vadinama adaptacine medicina, kuri tyrinėja žmogaus galimybes prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, taip pat rengia metodus ir priemones, kaip padidinti šias galimybes.
Organizmo vidinės aplinkos švara – tai jo normalios gyvybinės veiklos pagrindas ir daugelio ligų išsivystymo profilaktika. Būtent todėl, sistemingai žvelgiant į žmogaus sveikatos išsaugojimą, endoekologijos mokslas turi didžiausią svarbą.
Gyvenimas nestovi vietoje. Viskas visada juda, net jeigu to nematome plika akimi: vystosi, tobulėja, keičiasi... Būtent nuolatinė kaita buvo evoliucijos pagrindas ir nulėmė tai, kad mes iš nedidelės ląstelės, į kurią Gamta kažkada įkvėpė gyvybę, virtome Homo sapiens (protinguoju žmogumi), išgyvenę visas žemiškas kataklizmas. Kas leido žmogui ir viskam, kas gyva, išlikti Žemėje? Veikiausiai būtent gyvų organizmų prisitaikymas prie nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų (kitaip vadinamas adaptacija), naujų savybių ir ypatumų, leidžiančių ne tik egzistuoti, bet ir pratęsti savo giminę, išsiugdymas. Taigi, adaptacija – tai viena iš pagrindinių ir gyvybę užtikrinančių savybių, būdingų visiems gyviems Žemės organizmams.
Žinoma, evoliucionuodamas žmogus rasdavo ne tik vidinius išsisaugojimo išteklius, bet ir naudojo įvairias gamtines medžiagas, turinčias adaptogeninių savybių. Yra žinoma, kad adaptogenai buvo plačiai naudojami Sibiro, Kinijos, Altajaus, Tibeto ir kitų Pietryčių Azijos šalių liaudies medicinoje. Jie minimi seniausiuose Tibeto ir Indijos medicinos traktatuose. Senovės gydytojų idėjos neprarado savo aktualumo ir šiuolaikiniame moksle – yra medicinos kryptis, vadinama adaptacine medicina, kuri tyrinėja žmogaus galimybes prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, taip pat rengia metodus ir priemones, kaip padidinti šias galimybes.
Sugebėjimas prisitaikyti išlieka ne mažiau aktualus ir šiuolaikinėmis sąlygomis, nes mokslinio techninio proceso greitis kiekvieną dešimtmetį didėja kartais. Dar praėjusio amžiaus viduryje mums sunku buvo įsivaizduoti skrydžio į kosmosą galimybę, o dabar jau svarstomi gyvybės už Žemės erdvės ribų klausimai... Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo paveldimų veiksnių ir gyvenimo sąlygų, turi savo „atsparumo atsargą“. Adaptacinės galimybės – tai tam tikra išteklių atsarga, išteklių, kurie nuolat eikvojami, kad būtų palaikoma pusiausvyra tarp organizmo ir aplinkos. Kasmet kiekvieno iš mūsų gyvenimas darosi vis intensyvesnis bei pilnatviškesnis ir, deja, organizmo atsparumo ribos, jo galimybės prisitaikyti prie kenksmingo išorinės aplinkos poveikio dažnai būna viršijamos, įvyksta krizė, tada sumažėja darbingumas, atsiranda nuovargis, padaugėja susirgimų, organizmas sensta.
Unikali adaptogenų savybė, pastebėta jau labai seniai, yra ta, kad jų poveikio organizmui diapazonas labai platus, tačiau galutinis jų poveikio tikslas ir rezultatas – organizmo padidinto atsparumo formavimas, nepriklausomai nuo esamo kenksmingo veiksnio – fizinio, cheminio, biologinio ar socialinio.
Korporacijos „Sibirskoje zdorovje“ Mokslinis inovacinis centras, vienydamas įvairių specialybių mokslininkus, aktyviai plėtoja ir remia adaptacinės medicinos, su kuria siejami ne tik kokybiško egzistavimo šiuolaikinėmis sąlygomis, bet ir ilgaamžiškumo klausimai, kryptį. Vienas iš žymiausių mokslininkų, daugelį metų nagrinėjančių adaptogenų poveikį žmogaus sveikatai, – tai medicinos mokslų daktaras Sergėjus Nikolajevičius Udincevas, kuris vaisingai bendradarbiauja su korporacija nuo jos įkūrimo dienos. Šio mokslininko darbai unikalūs, produktų augalinių adaptogenų pagrindu receptūra ir gaminimo technologija visiškai originalūs, apsaugoti Rusijos patentu (Nr. 2125815, 1997-07-08 prioritetas) ir pažymėti daugeliu valstybinių apdovanojimų.
Organizmo adaptacinės galimybės – tai viena iš pagrindinių jo savybių, kuri yra žmogaus sveikatos pagrindas. Ir nuo to, koks yra pamatas, priklauso ant jo pastatyto pastato – mūsų sveikatos – patvarumas ir grožis. Būtent todėl Korporacijoje „Sibirskoje zdorovje“ didelis dėmesys skiriamas pagrindinėms medicinos kryptims, prie kurių užtikrintai galima priskirti adaptacinę mediciną.
Chronobiologija – bioritmai ir sveikata
Chronobiologija – mokslas, nagrinėjantis biologinių ritmų atsiradimą, prigimtį, dėsningumus ir reikšmę, taip pat abipusį bioritmų ir žmogaus sveikatos ryšį.
Bioritmai – tai gyvybės pagrindas. Jais paremta organizmų adaptacija, jie užtikrina gyvosios ir negyvosios gamtos vieningumą, lemia Visatos ir kiekvieno mūsų egzistavimo tvarką. Visi gyvieji Žemės padarai – pradedant augalais ir baigiant aukščiausiais žinduoliais – paklūsta biologiniams ritmams, kurie priklauso nuo ritminių pasikeitimų išorinėje aplinkoje (šviesios dienos, Žemės elektromagnetinio lauko ir kt.).
Žinių apie bioritmus šaknys siekia žilą senovę. Iki mūsų laikų atėjo Hipokrato ir Avicenos traktatai, kuriuose daug vietos skiriama sveikam gyvenimo būdui, paremtam teisingu aktyvumo ir poilsio fazių kaitaliojimu. Šiuolaikinės biologinių ritmų tyrimų mokyklos pradininkas yra profesorius Francas Chalbergas. Didelis indėlis, tyrinėjant bioritmus, priklauso ir rusų mokslininkams: I. M. Sečenivui, V. I. Vernadskiui, I. P. Pavlovui, kuris manė, kad „žmogaus gyvenime nėra nieko valdingesnio už ritmą“.
Priklausomai nuo paros laiko, cikliškai keičiasi žmogaus fiziologinė būsena, intelektinės galimybės ir net nuotaika. Dienos eigoje mūsų organizmas daugiausia nuteiktas perdirbti sukauptas maisto medžiagas, kad gautų energijos aktyviam dieniniam gyvenimui. Nakties metu, atvirkščiai, maistinės medžiagos kaupiamos, atkuriami audiniai ir dalijasi ląstelės. Yra žinoma, kad paridinki pasikeitimai būdingi ne tik žmogui, bet ir aplinkai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje biologiniai ritmai dažniausia neatitinka realaus paros ciklo (nes mūsų gyvybinė veikla praktiškai niekada nesutampa su realia šviesos diena), todėl išsiderina atskirų organų ir sistemų veikla. Taigi, civilizacija neišvengiamai ardo mūsų natūralų biologinį ritmą.
Chronobiologija – gana jaunas mokslas, kuris ne tik tiria bioritmų ir žmogaus sveikatos abipusius ryšius, bet ir rengia metodus bei priemones, kad būtų atkurti ir harmonizuoti pažeisti biologiniai ryšiai. Šiuo metu ta kryptis laikoma viena perspektyviausių profilaktinėje medicinoje, nes įgalina įtakoti ankstyviausias įvairių ligų išsivystymo priežastis.
Korporacija „Sibirskoje zdorovje“ viena pirmųjų pradėjo praktiškai įgyvendinti šiuolaikinės chronobiologinės medicinos principus ir kartu su žymiausiais tėvyniniais šios srities specialistais sukūrė pirmą specializuotą chronobioloinės korekcijos priemonių liniją. Chronobiologinės korekcijos priemonės ir chronobiologinės korekcijos būdas, įgyvendinti serijose „Gyvoji ląstelė“ ir „Sveikatos ritmai“, apsaugoti patentu (Nr. 2317822, išradimo prioritetas 2004-11-23).
Organizmo gyvybinės veiklos harmonizavimas, atkuriant natūralius žmogaus organizmo biologinius rimtus, – tai dar viena bazinė sudėtinė sveikatos dalis, mūsų aktyvaus ilgaamžiškumo pagrindų pagrindas.